Oi, oi, oi, kaip seniai čia besilankiau ir kaip seniai ką berašiau! Juk būta tiek visko gražaus!
Diena gena dieną, nenumaldomai artindama tą momentą, kai vienas kitam ištarsim galutinį ir neatšaukiamą "taip". "Kaip jaučiuos?" - klausia daugelis. Laiminga. Taip, iš tiesų, - net labai laiminga. Tačiau šis laimės pojūtis toks kitoks, - naujas, ramus. Drugeliai po pilvą neskraido, mintys padebesiais neplaukioja. Bet vis vien, viskas taip nauja, taip kitaip, kaip nebūčiau nė pagalvojus. Pranokti mano lūkesčiai, įsivaizdavimai, kaip viskas galėtų būti, kaip būčiau norėjusi, kad būtų... Mintyse vis kartoju žodžius - "Dievas didesnis už mūsų širdį".
Gyvenam pasiruošimo vestuvėms nuotaikomis. Ypatingas momentas buvo išdalinti draugams kvietimus į šventę, išsirinkti suknelę, pasimatuoti žiedus. Realiai suvokti, kad už aštuonių savaičių imsiu kurtis naujuose namučiuose, neina, - viskas atrodo dar toli, kaip kažkas, kas vyksta ne man, bet kažkam kitam. Bet, gal ir nereikia norėti visko suvokti realiai ar visko iki galo įsisąmoninti, verčiau paliksiu vietos paslapčiai ir nuotykiui.
